Prekybinis sukčiavimas: bankų deramo patikrinimo ir atitikties įsipareigojimai

Berlyno advokato Dr. Thomaso Schultės teisinės mintys apie gaunančiųjų bankų atsakomybę už sukčiavimą prekyboje.

Šiuolaikinės sukčiavimo schemos, kuriomis daroma žala Vokietijos vartotojams, reguliariai neveikia be bankų. Sukčiavimo aukos moka į sąskaitas užsienio bankuose. Ten sukčiavimo aukos indėlis dingsta jį atsiimant arba persiunčiant. Dažnai tapatybė pavagiama, kad būtų galima atidaryti sąskaitas gaunančiuose bankuose, arba lieka neaišku, kaip atsirado sąskaitų ryšys. Paprastai nusikaltėlių grupė nėra apčiuopiama. Tuomet natūralu manyti, kad atsakomybė tenka bankui. Kodėl?

Be bankų nėra aukų

Sukčiavimo sistema neįsivaizduojama be bankų dalyvavimo. Akivaizdu, kad bankai nevykdo savo deramo patikrinimo įsipareigojimų ir „suvienija jėgas“ su sukčiais. Indėlius gaunantys bankai padaro žalą trečiosioms šalims, kurios akivaizdžiai neįvykdė savo deramo patikrinimo ir atitikties įsipareigojimų ir taip atvirai dalyvauja investuotojų sukčiavime.

Bankai gali patikrinti, bet, matyt, nenori pakankamai

Pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę bankai privalo nustatyti ir patikrinti susitariančiosios šalies tapatybę ir verslo pagrindo turinį. Paprastai tai atliekama tikrinant teisinę formą, registruotos buveinės adresą, įsteigimo datą ir įrašą komerciniame registre. Be to, bankas privalo tikrinti gaunamus mokėjimus ir tikrinti jų patikimumą. Galiausiai bankai turi vykdyti tinkamą verslo santykių, įskaitant verslo santykių metu vykdomus sandorius, stebėseną, siekdami užtikrinti, kad jie atitiktų verslo profilį. Tai jau išplaukia iš tarptautiniu mastu taikomo pinigų plovimo įstatymo. Atrodo, kad pamirštama, jog Vokietijos Federalinis Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl atsakomybės.

Teisininkų atliekama ekspertizė – kada atsiranda atsakomybė?

Teisininkai vis dažniau klausia teisininkų, kodėl lėšas pervedantys bankai neatsako už turto praradimą nusikalstamų veikų, pavyzdžiui, turto pasisavinimo, investicinio sukčiavimo ar įprasto sukčiavimo, atvejais.

Bankai nenori būti atsakingi – kaip ir taksi vairuotojai – jie tik veža pinigus

Viena vertus, galima daryti prielaidą, kad teisinė padėtis yra sudėtinga ir kad bankams tenka tik užduotis kartu su kitais mokėjimo paslaugų teikėjais, tokiais kaip kredito kortelių bendrovės, „PayPal“ ir kiti, sukurti greitą ir veiksmingą mokėjimo operaciją. Bankai teigia, kad taip pat kaip paštininkas neprivalo tikrinti laiškų turinio arba taksi vairuotojas privalo kiekvieno paklausti, kur jis važiuoja, bet ne ką ketina ten veikti. Jie save laiko tik greitų ir veiksmingų mokėjimo operacijų paslaugų teikėjais ir atsisako bet kokios atsakomybės. Kalbant apie pinigų plovimo prievoles, bankai teigia, kad tai yra viešosios teisės prievolė, kurią reikia vykdyti valstybės atžvilgiu ir kuri neturi nieko bendro su mokėjimo operacijomis. Dar vienas sunkumas yra tas, kad mokėjimo operacijos yra sudėtingos, o banko klientai gali apskritai nesudaryti sutarties su gavėjo banku, o jų bankas tiesiog atlieka mokėjimo nurodymą, pavyzdžiui, kitam bankui, ir tada perduoda pinigus klientui.

Federalinio Aukščiausiojo Teismo sprendimas šiuo klausimu

Peržvelgus teismų praktiką šiuo klausimu, galima daryti tokią išvadą: Sprendime IV ZR 56/07 Federalinis Aukščiausiasis Teismas padarė prielaidą, kad pareiga įspėti egzistuoja, jei yra įrodymų, t. y. jei objektyviai galima pripažinti, kad klientų sąskaita buvo padarytos nusikalstamos veikos. Tam neprieštarauja ir tai, kad pagal Pinigų plovimo įstatymą pranešimas apie įtariamą pinigų plovimą turi būti laikomas paslaptyje.

Tačiau dėl to trečiosios šalies bankui nekyla sutartinis reikalavimas; Federalinis Aukščiausiasis Teismas mano, kad trečiosios šalies bankas galėtų būti atsakingas pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 826 straipsnį arba kad būtų galima reikalauti žalos atlyginimo iš trečiosios šalies žalos likvidavimo. Taigi kyla klausimas, ar bankas yra atsakingas, ar ne.

Ar banko atsakomybė padeda, jei praradote pinigus, pervedus juos sukčiui? Čia reikia atsižvelgti į įvairius aspektus.

2008 m. gegužės 6 d. Federalinio Aukščiausiojo Teismo sprendimu (bylos numeris XI ZR 56/07) buvo išspręsta nemaloni sukčių aukų byla. Aukščiausiasis Vokietijos teismas pakomentavo bankų sutartinių įspėjimo įsipareigojimų prielaidas vykdant negrynųjų pinigų mokėjimo operacijas.

Banko atsakomybė už kitų asmenų sukčiavimą?

Kai kurios šeimos iš Diuseldorfo patikėjo gudriais telemarketeriais ir pervedė jiems pinigus. Nusikaltėliai atsiėmė pinigus ir dingo. Dabar nukentėjusieji norėjo paduoti banką į teismą.

Aukščiausiasis Vokietijos teismas išaiškino, kad egzistuoja sutartinė pareiga įspėti, nes „sutarties šalys, vykdydamos skolinius santykius, turi elgtis taip, kad nebūtų pažeisti kitos šalies teisėti interesai, įskaitant turtą (Senatas BGHZ 157, 256, 266 m. w. Nachw.). Kredito įstaiga privalo apsaugoti savo klientų interesus pagal einamosios sąskaitos sutartį.

Tačiau tiesa ir tai, kad bankai vykdo nepriekaištingas, paprastas ir greitas pinigines operacijas ir jau vien dėl šio riboto verslo tikslo ir masinio verslo operacijų pobūdžio iš esmės neprivalo rūpintis su tuo susijusių klientų interesais.

Įspėjimo pareigos – jei akivaizdu, kad klientas bus apgautas

Tačiau išimtiniais atvejais kredito įstaigos gali turėti pareigą įspėti ir informuoti savo klientus, kad apsaugotų juos nuo gresiančios žalos. Tokią pareigą galima prisiimti pervedimo sandoriuose, jei pervedimo bankas žino apie akivaizdžiai gresiantį pervedimo gavėjo arba gavėjo banko ekonominį žlugimą. Todėl tai susiję su banku, kuriame nukentėjusioji šalis turi sąskaitą.

Federalinis Aukščiausiasis Teismas teigia: pareiga įspėti egzistuoja, sukčiavimas buvo akivaizdus

Apeliacinės instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, nustatęs, kad egzistavo faktinės tokios įspėjimo pareigos sąlygos. Bankas yra atsakingas už darbuotojus, kurie nepastebi akivaizdžių dalykų. Pasak teismo, bankų paslaptis ar pinigų plovimo įstatymas (dėl slaptų tyrimų) netrukdo vykdyti pareigos įspėti. Tai taikoma tik paties banko klientams.

Kaip elgtis, jei nukentėjusysis nėra banko, kuris turėjo įspėti, klientas?

Paprastai kas nors organizuoja pervedimą iš savo banko į kito banko, kuriame nusikaltėlis turi savo sąskaitą, sąskaitą. Tuomet tarp aukos ir nusikaltėlio banko nėra sutarties. Ar bankas vis dar yra atsakingas? Taip, sako Vokietijos aukščiausiasis teismas ir išsamiai aptaria šį klausimą. Tai numatyta Vokietijos civilinio kodekso 826 straipsnyje. Šiuo atveju bankui gali tekti atlyginti žalą dėl tyčinės amoralios žalos, padarytos be įspėjimo. Be to, klientas gali kreiptis į banką dėl žalos atlyginimo iš banko, kuris nepateikė įspėjimo. Jei dalyvaujantys bankai pažeidžia deramo patikrinimo ar įspėjimo įsipareigojimus, banko klientas turi teisę reikšti sutartinius reikalavimus dėl žalos atlyginimo tik tam bankui, kuriam davė nurodymus, o kitiems dalyvaujantiems bankams jis gali reikšti reikalavimus iš savo banko perleistos teisės likviduojant žalą trečiajam asmeniui. Tai reiškia, kad bankai, norėdami išvengti nukentėjusiųjų reikalavimų atlyginti žalą, privalo nedelsiant nutraukti veiklą. Kadangi jurisdikcija patvirtina atsakomybę, jei bankas veikia neatsargiai…., neatsargumas, galima sakyti, prilyginamas tyčiai. Be to, būtų galima taikyti ir teisines institucionalizuoto bendradarbiavimo idėjas, taigi ir bankų atsakomybę (klasikinė bankų atsakomybė – 2006 m. birželio 13 d. Federalinio teisingumo teismo sprendimas dėl „nekilnojamojo turto šiukšlių“, su nekilnojamojo turto ekspertu Thomu Friese, Oldenburgas / Berlynas, interviu su ekonomistu iš Berlyno Valentinu Schulte).

Rezultatas – bankai atsako už savo klientų nusikalstamas veikas.

Taigi teismų praktika patvirtina pinigų pervedimo banko atsakomybę esant tam tikroms sąlygoms. Tačiau teisinė situacija yra sudėtinga, o reikalingi įrodymai nėra lengvai prieinami (priešingas pavyzdys: eismo įvykio vaizdo įrašas). Įrodymai yra bankų sferoje. Tačiau čia padeda baudžiamųjų bylų tyrimai, taip pat teisininkai šalyse, kuriose įsikūrę bankai gavėjai.

V.i.S.d.P .:

Valentin Markus Schulte
Economist / stud. jur.

Contact:
Law firm Dr. Thomas Schulte
Malteserstrasse 170
12277 Berlin
Phone: +49 30 221922020
Email: valentin.schulte@dr-schulte.de 

The law firm Dr. Schulte Rechtsanwälte has been successfully working in civil law since 1995, with a focus on internet, reputation and competition law. It represents the interests of individual investors nationwide. You can find additional sender information with the location of the office in the imprint on the website www.dr-schulte.de.

PRESSEKONTAKT

Dr. Schulte Rechtsanwalt
Dr. Thomas Schulte

Malteserstrasse 170
12277 Berlin

Website: https://www.dr-schulte.de
E-Mail : dr.schulte@dr-schulte.de
Telefon: 030 22 19 220 20
Telefax: 030 22 19 220 21